Vietovardžių žodynas. Pratarmė

Darbus rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programą.

„Vietovardžių žodyno“ internetinis variantas parengtas remiantis knyginiu šio žodyno leidimu (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002), kuris buvo apsvarstytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Be to, šiame leidime ištaisytos pastebėtos klaidos ir netikslumai, taip pat atsižvelgta į naujausius Komisijos vietovardžių norminimo nutarimus.

Kam skiriamas šis žodynas?

Kokie vietovardžiai sudėti į žodyną?

Vietovardžių atrankos principai

Normų nustatymo kriterijai

Knyginio ir internetinio leidimo skirtumai

Paieškos internete ypatumai

Vietovardžių pateikimo forma

Knyginio leidimo recenzija

Kam skiriamas šis žodynas?

„Vietovardžių žodynas“ skiriamas visiems bendrinės lietuvių kalbos vartotojams – pirmiausia žurnalistams, skleidžiantiems informaciją apie visos Lietuvos įvykius, taip pat redaktoriams, mokytojams, savivaldybių tarnautojams, įvairių turizmo schemų, žemėlapių, turistinių knygelių autoriams ir leidėjams, kelininkams, darantiems kelio ženklų užrašus, ir visiems kitiems, kurie susiduria su bendrine vietovardžių vartosena.

Kokie vietovardžiai sudėti į žodyną?

Šis kalbos praktikos reikalams skiriamas „Vietovardžių žodynas“ išaugo iš „Kalbos praktikos patarimų“ II leidimo (1985) Aleksandro Vanago parengto priedo, kuriame buvo apie 7 tūkstančiai Lietuvos ir etninių žemių vietovardžių. Dabar žodyną sudaro apie 12 tūkstančių vietovardžių:

– gyvenamųjų vietų – miestų, miestelių, kaimų vardai (Lietuvos Respublikos, lietuvių etninių žemių, lietuvių tremties vietų, istorinių baltų žemių ir Lietuvos etnografinių sričių, taip pat oficialieji (rusiškieji) Karaliaučiaus krašto vietų vardai, reikalingi tarpvalstybiniam bendravimui (su nuorodomis į lietuviškus vardus);

– Lietuvos ir lietuvių etninių žemių vandenvardžių, miškų, pelkių ir durpynų, aukštumų ir žemumų, pakilumų ir dubumų, kalnų ir piliakalnių, kapinynų ir pilkapynų, kyšulių (pusiasalių), salų ir kt. Vardai.

Prie knyginio žodyno kaip priedas buvo pateikti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtinti valstybių pavadinimai, valdų ir kraštų pavadinimai ir valstybių sostinių vardai. Į internetinį leidimą to priedo nededama.

Visas žodyne apimamų objektų sąrašas matyti paieškos langelyje Rūšis.

Vietovardžių atrankos principai

Atrenkant žodyno duomenis vadovautasi lingvistinio ir dalykinio sistemiškumo bei visuomeninio, kultūrinio ir pažintinio reikšmingumo principais. Kitaip tariant, žodyne pateikiama objektų, ne mažesnių kaip nusistatytasis plotas, ilgis ir pan. (pvz., miškų ir pelkių – nuo 100 ha, upių – nuo 10 km, ežerų – nuo 10 ha, piliakalnių – nuo 1 ha, kapinynų ir pilkapynų – nuo 2 ha ir t. t.).

Taip pat įdėta ir kitų vardų, reikšmingų praktinei vartosenai. Dėl dalykinio sistemiškumo į žodyną įtraukta kiek dirbtinių vandenvardžių (tvenkinių vardų), taip pat dalis orografinių vardų, kurių nėra užrašyta iš vietos žmonių kalbos. Pateikta ir praktikai svarbių ir šnekamojoje kalboje vartojamų neoficialių miestų dalių vardų, pvz.: Putinai̇̃ (Alytaus miestas), Saulė́tekis (Vilniaus miestas) ir panašių pavadinimų.

Normų nustatymo kriterijai

Nustatant vietovardžių normas remtasi jau nusistovėjusiais šios srities norminimo principais, sukurtais Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio, Antano Salio, Bronio Savukyno, Aleksandro Vanago, Vytauto Vitkausko darbuose. Kiek įmanoma, stengtasi paisyti norminamųjų veikalų „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno“ (1963) ir „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno“ (1976) duomenų, „Kalbos kultūros“, „Gimtosios kalbos“ (ir „Mūsų kalbos“) rekomendacijų, taip pat Lietuvių kalbos komisijos patvirtintų vietovardžių sąrašų teikinių.

Rengiant knyginį leidimą, pagal išgales buvo pasinaudota ir vietų vardų sąrašais, gautais iš rajonų savivaldybių (iš jų žodynas taip pat pildytas, nustatyta tam tikrų vietovardžių teritorinė priklausomybė), taip pat žodyno rengėjų sukauptomis kalbos vartotojų pastabomis.

Teikiant normines oficialiąsias ir šalutines lytis, pirmiausia remtasi autentiškumo principu; daugelio vietovardžių vartosena tikrinta pagal Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartoteką, kiek įmanoma – ir tarmėse. Turint duomenų pirmenybė teikta liaudiniams, o ne dirbtiniams vardams, ypač norminant piliakalnių, pilkapynų ir kitus vardus.

Prireikus keisti ar tikslinti normas, norminimo tradicija buvo derinama su realiosios vartosenos duomenimis – ypač tų vietovardžių, kurie jau turi tradiciškai sunormintas lytis (daugiausia gyvenamųjų vietų vardai ir vandenvardžiai). Ištyrus šaltinius vienur kitur vietoj ankstesnių, įvairiuose vietovardžių sąrašuose nurodytų normų teikiamos kitos, autentiškos, pvz.:

Tačiau dažniau prireikus normos buvo keičiamos arba tikslinamos per variantus, todėl, kur buvo būtina, šalia pagrindinių – oficialiajai vartosenai teikiamų lyčių nurodomi ir šalutiniai, galimi, klaidomis nelaikytini normos variantai, pvz.:

Nemaža variantų pateikta prie pirmąkart norminamų piliakalnių, pilkapynų ir kitų panašių vietų vardų. Pagrindiniai ir šalutiniai variantai internetiniame leidime susieti abipusėmis aktyviosiomis nuorodomis.

Knyginio ir internetinio leidimo skirtumai

1. Rengiant knygos duomenis internetui, ištaisytos pastebėtos korektūros klaidos ir netikslumai, pvz.:

Sùbatė (miestelis, Daugpilio rajonas, Latvija), šalutinis variantas Subãčius – buvo Subãčius, šalutinis variantas Sùbatė ir kt.

2. Patikslinta kai kurių vietovardžių lokalizacija. Kai keli tam pačiam rajonui ar savivaldybės teritorijai priklausantys objektai turi tą patį vardą, prie kiekvieno nurodyta ir smulkesnis orientyras. Antai Ignalinos rajone yra du Al̃ksno ežerai – vienas prie Rimšė̃s, kitas – prie Liñkmenų; Šakių rajone yra trys Liepalótų kaimai: Šakių̃, Sintautų̃ ir Lukšių̃ seniūnijose.

3. Atsižvelgta į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006 m. lapkričio 9 d. nutarimą Nr. N-8 (109).

4. Atsižvelgta į kai kurias skaitytojų pastabas, gautas išėjus knygai. Kitos pastabos bus svarstomos rengiant naują leidimą.

5. Peržiūrėtos ir papildytos trūkstamos variantų sąsajos.

6. Svarbiausias skirtumas nuo knyginio varianto yra vietovardžių paieškos galimybės, kurias teikia elektroninė duomenų bazė.

Paieškos internete ypatumai

Vietovardžių duomenų bazėje paiešką galima atlikti pradedant nuo vienos iš trijų pasirinkčių:

b) smulkesnį administracinį-teritorinį vienetą (Lietuvoje – pagal rajonus ar savivaldybių teritorijas, Rusijoje – pagal sritis; kitų šalių smulkesnė paieška šiame leidime dar nesukurta).

Galimi įvairūs paieškos pasirinkčių deriniai. Pavyzdžiui, galima išsirinkti visus Molėtų rajono ežerus ar Karaliaučiaus krašto kaimus ir pan.

Vietovardžių pateikimo forma

1. Pirminės paieškos rezultatų lange (kairėje) rodomas vienas ar daugiau (ribojama iki 100) paieškos sąlygas atitinkančių vietovardžių. Užvedus pelės žymeklį ant norimo vietovardžio, atsiradusiame langelyje matyti daugiau informacijos apie jį. Tai patogu ypač tada, kai duomenų bazėje yra keli tą pačią formą turintys vietovardžiai (pvz., randami penki vietovardžiai Būdà: du miškai ir trys kaimai, esantys skirtingose Lietuvos vietose). Išsirinkus ir paspaudus žymekliu norimą vietovardį, daugiau informacijos apie jį rodoma dešiniajame lange.

2. Išsamiajame paieškos rezultatų lange (dešinėje) informacija apie vietovardį pateikiama tokiu būdu:

– prireikus greta – lytys kitomis kalbomis (prie Karaliaučiaus krašto vietovardžių – rusiškos lytys, transliteruotos ir pagal rusų kalbos transliteracijos taisykles, ir pagal lietuviškąją transkripciją, dėl kurios žr. „Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukcija“. Vilnius, 1990), pvz.: Til̃žė, vokiškai Tilsit, dabar rusiškai Sovetsk;

– kirčiavimas: vietovardžio kirčiuotė nurodoma skliaustuose; kintamojo kirčiavimo (t. y. 2, 3, 3^a, 3^b, 3^3b, 3^4a, 3^4b ir 4 kirčiuotės) pateikiami ir sukirčiuoti linksniai, pvz.: Girgždū̃tės, Girgždū̃tei, į Girgždū̃tę, ties Girgždūtè, Girgždū̃tėje; tų sudėtinių (dvižodžių) vietovardžių, kurių antrasis dėmuo yra nomenklatūrinis žodis (pvz., Kampi̇̀niškių ẽžeras, Grõbšto rãgas), kirčiuotė ir linksniai dažniausiai nenurodomi;

– administracinis-teritorinis priklausymas: nesibaigus Lietuvos Respublikos administracinei-teritorinei reformai, duodamas knyginio leidimo skirstymas – gyvenamųjų vietų vardų nurodomas rajonas ar savivaldybės valdoma teritorija ir apskritis (pvz., Telšių rajonas, Telšių apskritis; Elektrėnų savivaldybės teritorija, Vilniaus apskritis), kitų valstybių – pagal tų šalių administracinį-teritorinį suskirstymą; visų vietovardžių nurodoma ir šalis ar šalys (pvz., jei upė teka per kelias valstybes);

– geografinė informacija: gali būti nurodoma smulkesnė lokalizacija, pvz., prie upėvardžių, jei tai intakas, parašoma – dešinysis ar kairysis ir pan.

– papildoma informacija: gali būti pateikiama įvairių, dažnai su vietovardžių vartojimo ar tautos istorija susijusių duomenų (pvz.: Vorkutà – Lietuvos gyventojų 1941–1952 m. tremties vieta), duodama seniau vartotų vietovardžio variantų; Karaliaučiaus krašto gyvenamųjų vietų nurodoma buvusi administracinė priklausomybė ir kt.

– vietovardžio statusas: jei vietovardis turi keletą variantų, prie kiekvienos jo lyties nurodoma, ar tai pagrindinis, ar šalutinis variantas; Karaliaučiaus krašto gyvenamųjų vietų vardų pateikiamas ir lietuviškas tradicinis, ir dabartinis oficialusis variantas (pvz., Til̃žė – neoficialusis variantas, Sovètskas – oficialusis variantas); visi variantai tarpusavyje susieti aktyviosiomis nuorodomis.

Kalbos praktikos patarimai. II pataisytas ir papildytas leidimas. [sud. Aldonas Pupkis]. Vilnius, 1985.

Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. I–IV. Vilnius, 1989–1991.

Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. Vilnius, 2002.

Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių (iš gyvosios kalbos) kartoteka.

Lietuvos durpynų kadastras. Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerija. Kraštotvarkos departamentas, d. I–III. Vilnius, 1995.

Lietuvos miškų vardynas, d. I. – Lietuvos miškininkų sąjunga. Kaunas, 1994.

Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų vertybių registras. – Valstybės žinios, 1995 06 23, Nr. 52; 1996 02 17, Nr. 15; 1996 11 15, Nr. 110; 1996 10 23, Nr. 102; 1997 02 05, Nr. 11; 1997 10 10, Nr. 112.

Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinynas. Vilnius, I d., 1974, II d., 1976.

Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius, 1963.

Lietuvos vandens telkinių katalogas. Lietuvos TSR valstybinis agropramoninis komitetas. Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas. Vilnius, 1988.

Lietuvos vietovardžių sąrašas. – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977–1998. Vilnius, 1998, p. 80–122.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. I–III. Vilnius, 1966–1971.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. I, Vilnius, 2000.

Pėteraitis V.Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Vilnius, 1992.

Salys A.Raštai, t. II. Tikriniai vardai. Roma, 1983.

Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. I–IV. Vilnius, 1985–1986.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006-11-09 nutarimas Nr. N-8 (109). Valstybės žinios, 2006, 123-4669.

Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981.

Vietovardžių kirčiavimo žodynas [sud. Marija Razmukaitė, Vytautas Vitkauskas]. Vilnius, 1994.

Tradicinių lietuviškų Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas. – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977–1998. Vilnius, 1998, p. 178–203.